Kalba
- Nuo indoeuropiečių iki baltų
- Senoji lietuvių raštija
- Lietuvių kalbos tarmės
- Kalba ir žmogus
- Fonetika
- Kirčiavimas
- Leksika
- Žodžių daryba
- Rašyba
- Morfologija
- Sintaksė
- Skyryba
- Stilistika ir retorikos pagrindai
- Stiliaus samprata
- Stilistinių figūrų samprata ir klasifikacija
- Retorinių figūrų samprata ir klasifikacija
- Funkcinių stilių samprata ir klasifikacija
- Kalbos etiketas
- Teksto kūrimas
- Kalbos tiriamojo darbo etapai
Stiliaus samprata
Terminas „stilius“ turi keletą reikšmių. Visų pirma jis žymi individualią kalbos raiškos priemonių sistemą, reiškiamą žodžiu arba raštu ir būdingą tam tikrai kalbos vartojimo sferai. Taip pat jis apibūdina tam tikro laiko, vietos, krypties meno savitumus (dailės, architektūros, muzikos, literatūros stiliai). Stilius taip pat yra tam tikra mados kategorija, kryptis. Todėl sunku surasti vieną ir tikslų šio termino apibrėžimą.Retorikos specialistai stilių pirmiausia apibrėžia kaip normą, kaip bendrybę, o ne individualybę. Stiliaus norma – tai formos tikimas turiniui, kalbos priemonių tikimas temai, klausytojams ir aplinkybėms.
Stilius, pasak stilistų, tai tikslinga kalbos priemonių atranka ir organizacija (galima įvairi žodžių ir sakinių tvarka, žodis ar frazė gali būti pasakomi vieną kartą arba kartojami, raiškos priemonės gretinamos paralele arba kontrastu ir kt.), priklausoma nuo autoriaus (jo individualaus stiliaus), nuo kalbos vartojimo srities bei situacijos, turinio ir kalbėjimo akto funkcijų (funkcinių stilių). Tai – kalbos vartojimo būdas, to būdo savitumas. Daugeliui sąvokų išreikšti kalba turi po kelis ar net keliolika artimos reikšmės žodžių ir frazeologizmų. Kurį iš jų pasirinks autorius, priklausys nuo jo žodyno išteklių, požiūrio, kalbos aplinkybių ir teksto tipo. Taigi, galima iškelti klausimą – kokie yra stiliaus veiksniai? Stilistai įvardija šiuos: bendrieji kalbos vartojimo įpročiai, subjektyvieji, objektyvieji.
Bendrieji kalbos vartojimo įpročiai – tai visuomenės įsisavinti kalbinės elgsenos stereotipai, kalbinis žmogaus prisitaikymas prie visuomeninių aplinkybių.
Subjektyviaisiais veiksniais vadinamos teksto autoriaus savybės (tokios kaip temperamentas, atminties tipas, vaizduotė, pasaulėjauta, išsilavinimas, estetinės pažiūros, kalbinė kompetencija ir kt.). Tekstų kalbos ypatybės, kurios vieną autorių išskiria iš kitų, sudaro individualųjį stilių – tai autoriui būdingų išraiškos priemonių visuma ir jų kartojimasis, tai minčių ir jausmų perteikimo būdas, iškylantis aikštėn žodžių atranka, jų vartosena, jungimo į sakinius ypatybėmis. Stiliaus individualumas būdingiausias grožinės literatūros kūrėjams, bet savitą autoriaus balsą galima išgirsti ir publicistikoje.
Objektyvieji veiksniai – turinys, apie kurį kalbama, adresatas, kuriam skiriamas pranešimas, bendravimo situacija, kurią sudaro kalbos vartojimo sfera ir konkrečios kalbėjimo akto aplinkybės. Nuo to, į kuriuos kalbėjimo akto veiksnius tekstas orientuojamas, priklauso pagrindinė teksto funkcija (pranešimo, poveikio, paprasto bendravimo), galiausiai lemianti stilių. Objektyvieji kalbėjimo akto veiksniai lemia funkcinį stilių. Jei svarbiausia yra turinys ir pranešimo funkcija – mokslinis, administracinis stilius; jei pranešimas derinamas su poveikiu – publicistinis stilius; jei estetinis poveikis – meninis tekstas; jei paprasta bendravimo funkcija – buitinis stilius.
Stiliaus norma susijusi su kalbos norma ir jos jausmu, su tuo, kaip kūrėjas jaučia kalbos dvasią, kaip jis sugeba atsirinkti tiksliausius ir tinkamiausius žodžius ir pasakymus. Stiliaus jausmas atsiranda ne iš karto, o išsiugdomas pamažu. Kai sakoma, kad stilius yra tam tikrų kalbos priemonių pasirinkimas, turima galvoje, kad kūrėjas tas priemones, kalbinę ir stilistinę raišką pasirenka iš intuicijos, iš patirties ir išprusimo, kaip nesvarstydamas automatiškai parašo raides, kaip ištaria reikiamus garsus.
